Temoje nėra atsakymų

[dainius1]

Pamatai yra kiekvieno pastato pagrindas. Tam, kad statinys stovėtų tvirtai ir ilgai, o jo sienos po įrengimo netrūkinėtų, pamatai turėtų būti įrengti kokybiškai.
Pamatai gali būti klasifikuojami pagal įvairius požymius – dažniausiai pagal įrengimo būdą ir metodus, taikomus jų laikomajai galiai skaičiuoti. Pagal šiuos požymius specialistai pamatus skirsto į sekliuosius, giliuosius ir polinius pamatus.
Statybvietėje optimalus pamatas parenkamas atsižvelgiant į techninius, ekonominius ir gamtosauginius reikalavimus. Techniniu požiūriu reikia įvertinti, ar pasirinktas pamatų tipas atitinka konstrukcinius ir technologinius reikalavimus. Pamatų įrengimo technologija ir darbų organizavimas aktualus, kai pamatai įrengiami mieste, greta esančių pastatų. Kai naujo pastato pamatai turi būti įgilinti giliau negu esamo pastato pamatai, reikia numatyti tokias priemones ir pamatų įrengimo technologijas, kad būtų užtikrintas esamo pastato ir jo pagrindo stabilumas. Tinkamos pamatų įrengimo technologijos pasirinkimas ypač svarbus, kai darbai vyksta senamiesčiuose, renovuojant senų pastatų pamatus ar įrengiant pamatus greta jų.
Ekonominiu požiūriu pamatų tipą reikia parinkti tokį, kad suprojektuotus pamatus būtų galima įrengti konkrečiomis sąlygomis racionaliai naudojant darbo jėgą, medžiagas ir mechanizmus. Įrengiant pagrindus ir pamatus svarbu laikytis ir gamtosauginių reikalavimų, kad kuo mažiau būtų pažeisti gamtiniai procesai ir augmenija.
Gruntas yra pagrindas, kuriame įrengiami statinių ir pastatų pamatai. Taip pat gruntas naudojamas kaip statybinė medžiaga įvairiems inžineriniams statiniams, pavyzdžiui, įvairios paskirties pylimams, užtvankoms. Grunto sluoksniai dažniausiai skirstomi į silpnuosius ir stipriuosius. Silpniesiems gruntams priskiriami gruntai, kurie negali būti patikimu pagrindu projektuojamo pastato pamatams. Silpnieji gruntai – tai purūs smėliai, gruntai su organinių medžiagų priemaišomis, durpės, dumblai, sankabūs gruntai, kurių drėgnis viršija tankumo drėgnį.
Pasak specialistų, kai statinio pagrindas sudarytas iš storo sluoksnio stipriųjų gruntų, galimas minimalus pamato pado įgilinimas. Kartais pagrindu gali būti pasirenkamas kiek giliau slūgsantis, geresnių savybių turintis gruntas. Esant tokiam pagrindui dažniausia efektyvu projektuoti sekliuosius pamatus, bet esant didelėms apkrovoms galima rinktis polinių ir giliųjų pamatų variantą. Nustačius, kad statybvietėje yra silpnasis gruntas, galima rinktis sekliųjų, polinių ir giliųjų pamatų variantą. Jei gruntas yra tvirtas ir molingas, gręžtiniai pamatai yra geriausias pasirinkimas. Tik reikia pabrėžti, kad statomas statinys šiuo atveju neturėtų turėti didelės apkrovos pamatams.
Kaip jau buvo minėta, gręžtinius pamatus racionalu rengti tvirtesniuose moliniuose bei mažai drėgnuose vidutinio tankumo ir tankiuose smėliniuose gruntuose. Prie tvirtesnių molinių gruntų priskiriami moreniniai priemoliai bei priesmėliai ir limnoglacialiniai moliai, kurių kūginis stiprumas, zonduojant statiškai, didesnis arba lygus 1 MPa, kai pamato gylis iki 2,5 m; ir kūginis stiprumas yra didesnis arba lygus 1,5 MPa, kai pamato gylis didesnis nei 2,5 m. Taip pat prie tinkamų gręžtiniams pamatams įrengti gruntų priskiriami visi nevandeningi smėliniai gruntai, jei jų kūginis stiprumas didesnis arba lygus 3 MPa. Tokie pamatai rengiami ir vandeninguose smėliuose, jei galima pažeminti požeminio vandens lygį žemiau gręžinio dugno. Nerekomenduojama gręžtinius pamatus rengti supiltame grunte, kuriame yra gausu statybos atliekų, taip pat vandeninguose dulkinguose limnoglacialiniuose priesmėliuose ir priemoliuose.
Specialistai pabrėžia, kad gręžtinius pamatus tikslingiausia naudoti karkasiniams pastatams. Juos galima naudoti ir kitokios konstrukcijos pastatams, jei tai pagrįsta techniniais ir ekonominiais skaičiavimais.
Vienodas pagrindas gręžtiniams pamatams įrengti yra toks, kai laikinąjį sluoksnį sudaro vienodų savybių gruntas. Kitu atveju nevienodas pagrindas yra toks, kai laikinąjį sluoksnį sudaro keli skirtingų savybių grunto sluoksniai.
Gręžtiniai pamatai projektuojami remiantis inžinerinių geologinių tyrinėjimų duomenimis. Tyrinėjimai turi būti tokie, kad būtų galima: parinkti racionaliausią pamatai tipą, gylį, įrengimo būdą, apskaičiuoti pagrindo stiprumą ir deformacijas bei įvertinti statomų pamatų įtaką greta esantiems. Vėliau, vykdant darbus, statybos aikštelė turi būti įrengiama taip, kaip nurodyta darbų vykdymo projekte. Nukasus augalinį sluoksnį ir išlyginus statybos aikštelę, pažymimos gręžinių vietos. Pamatų ašių nuokrypos nuo projektinės padėties neturėtų viršyti + 5 mm.